Galiausiai patraukėme link miesto. Besileidžiant nuo kalno aiškiai matėsi, kad priekyje mūsų laukia miestelis. Po tiek laiko, pagaliau civilizacija. Laimei, žiema prabuvome kuo puikiausiai ir dabar turėjome tiek noro ir jėgų judėti pirmyn. Tadas mestelėjo man obuolį. Taip, priešpiečiai. Labiausiai, laukiu kuomet galėsime suvalgyti ką nors mėsiško ir žinoma daug. Nesakau, kad Kamilė mažai mėsos naudoja, tik miške kitaip. Aišku, paskutiniais mėnesiais medžioklė sekėsi puikiai, tad valgėm e pilna burna. Miestas. Eiti, žinant, kad pagaliau būsime tarp žmonių, tiesiog džiugino. Tolumoje matėsi keletas važiuojančių automobilių ir toks jausmas, kad jų vairuotojai sulėtino greitį, kuomet pamatė nuo miško ateinančius žmones. Kažkaip prisiminėme siaubo filmus. Žinote, mažas miestelis, visi kažkokie keisti gyventojai, senutė stebinti pro antro aukšto langą ir t.t. Tik realybėje tikrai nejauku. Kažkaip mes su Tadu pastebėjome, kad merginos, kaip ir sulėtino žingsnius. Jos nebe taip veržėsi į priekį. Žinoma, prie to dar prisidėjo, tai, jog Tadas pažiūrėjęs į savo navigacija pasakė, kad miestelio išviso nerodo. Tarsi neegzistuotu. Dar po gero pusvalandžio perėjome kelią ir artėjome prie miestelio. Iš toli atrodė didesnis. Greičiausiai, čia gyvena tik keli šimtai gyventojų. Rytas, dar gal visi miega. Ramuma dvelkte, dvelkė.

Garažo vartai

Garažo vartai

Viskas uždaryta. Ar niekas čia nedirba? Lėtai ėjome pagrindine gatve, kitos tiesiog nebuvo. Parduotuvės, reklamos, bet langai užkalti, durys užkaltos. Susidarė įspūdis, kad čia seniai niekas negyvena. Ties miesto viduriu, dideli senoviniai garažo vartai. Už jų matėsi didelis, senas namas. Bet aplinkui nė gyvos dvasios. Toks jausmas, kad išmirę. Merginos lėtai žingsniavo priekyje, o mes eidami kalbėjomės. Kodėl navigacijoje nėra miestelio? Nėra jis jau toks mažas, beje google jau seniai viską sudėjo. Turi būti čia gyventojų. Ateidami matėme automobilius ir tikrai ne pravažiuojančius. Tai vietiniai. Pagal navigacija, iš viso tie automobiliai atvažiavo iš kalnų pusės. „Kur veda kelias?“ – sufleravau jam. Žemėlapyje greitai peržiūrėjome, kad kelias taip pat už kažkiek kilometrų dingsta. „Žiūrėk“ – Tadas, atkreipė mano dėmesį. „Mūsų navigacija rodo nesąmones“. Dar pamenu, kuomet žiema, turėdami daug laiko keletą kartų nagrinėjome tolimesnio maršruto planą, o dabar visai susipainiojome. Pagal viską už kelių šimtų kilometrų turi būti jūros pakrantė ir ten jau prasideda normali civilizacija. Bet dabar taip gaunasi, kad mes velniai žino kur. „Sumažink žemėlapį“. Tadas, greitai atliko komandą ir mano akys išsipūtė, nuo to ką pamačiau. „Negali būti, vakar juk žiūrėjome“. Toks jausmas, kad mūsų technika pavedė mus. Pagal navigacija vakar dar buvome visai kitur, o dabar…

Garažo vartai

Garažo vartai

Visų dėmesį patraukė į gatvę išėjusi moteriškė. Ji lėtais žingsniais artinosi mūsų link. Merginos sustojo ir laukė, kol mes prieisime. Nieko nelaukę garsiai pasisveikinome „Laba diena“. Moteriškė nieko neatsakė ir tik lėtai ėjo artyn mūsų. Įdėmiai apžiūrinėjo mus ir už kelių minučių buvo šalia. Jos žvilgsnis kažkaip neatrodė draugiškai, bet ji dar kartą visus nužvelgė ir pasisveikino „Laba diena, Iš kur Jūs?“

Garažo vartai

Garažo vartai

LinkedIn