Dar viena diena, artėjame tikslo link.

Priekyje laukė ilgas kelias. Atsikėlėme anksti ryta. Maždaug pusę šešių. Susėdę prie laužo papusryčiavome. Kristina puiki vyrėja, nors manoji Kamilė bus dar šaunesnė. Kol merginos darydavo valgyti, mes supakuodavome visus daiktus ir padarydavome kavos, arbatos. Šiandien laukė ilgas kelias. Kažkaip reikia nueiti kuo toliau. Artinasi žiema, kuo toliau į pietus tuo geriau. Ir šiaip šiose vietovėse naktimis girdėdavome vilkų staugimą, tad nelabai ir jauku. Per porą mėnesių pasiekus pietuose esančius ežerus galėsime peržiemoti. Žema ten temperatūra nebus labai žema. Aplamai, kai kalbėdavome, visi sutiko, kad ilgiau būti čia nederėtų. Vakarais, prie laužo, pasakodavome baisias istorijas. Fantazijos netrūko niekam. Vertėtų visiems išbandyti tokias keliones. Ekstremalu ir tuo pačiu geriausias poilsis. Net pamiršau, kad egzistuoja kažkas daugiau, nei ši nuostabi gamta. Aišku, be jos čia būtų nekas. Ji mano džiaugsmas. Kiekvieną dieną tarsi rojuje. Kai pagalvoji, mes tiek laiko kartu, bet neatsibosta. Ji turi charakterį ir tą gal kartais vaikišką, bet žiauriai gerą požiūrį į problemas ar sunkumus. Vakarais, kuomet prie laužo sėdėdavome vis galvodavau, kad ji mano vienintelė. Grįžus iš kelionės būtinai atliksiu reikiamą poelgį. Kiek galima laukti. Kažkaip net neįsivaizduoju gyvenimo be jos. Kaip aš anksčiau gyvenau…

Plastikiniai langai Vilniuje

Plastikiniai langai Vilniuje

Keistas reklaminis stendas – vidury miškų.

„Eime“ – visus paragino Tadas ir nieko nesakę visi atsistojo, pasiėmė savo daiktus ir leidomės į kelią. Prieš akis graži diena. Pro medžių šakas skverbėsi saulė. Svarbiausia, kad nelytų. Lietus, pats blogiausia kas gali nutikti, apart vilkų ar kokių zombių. Po vakarykščio Kristinos pasakojimo darėsi nejauku eiti. Vis žvalgydavausi atgal. Ar kas neseka. Kamilė matydama, tai tik šypsodavosi. Po gerų trijų valandų užlipome ant kalno. Nedidelis, bet nuo jo matėsi kas laukė priekyje. Miškas. Daug miško. Atrodo eini, eini, o aplinkui vien medžiai, krūmai, nugriuvę medžiai, koks upelis… Dar nematėme jokių žmonių pėdsakų. Bendrai kalbant ir nelabai norėjome sutikti. Esant taip toli nuo artimiausių miestų, kažkaip geriau būti keturiese. Tadas sustojo. Rankos mostu parodė į seną reklaminį stendą. Iš kur jis čia? Pirma mintis kuri mums kilo. Priėjus arčiau galėjai įžiūrėti išblukusias spalvas. Reklaminis stendas skelbė: plastikiniai langai Vilniuje išpardavimas. Prie ko čia tie langai. Ne gi kas atvežė tą stendą į mišką? Arba dar keisčiau, mes einame pro buvusį miestą. Greičiau atvežė. Miestuose, tikrai yra tvirtesnių konstrukcijų, nei reklaminis stendas. Kamilė atsisukusi į kolegas: Nemanote, kad reikėtų kuo greičiau dingti iš šios vietos, galbūt netoliese yra žmonių. Visi greitai suprato mintį ir Tadas pažvelgęs į savo telefoną pasuko į kairę ir paspartino ėjimo tempą.

Plastikiniai langai Vilniuje

Plastikiniai langai Vilniuje

Kamilės siaubo istorija.

Pradėjus tempti nusprendėme ieškoti vietos nakvynei. Po ilgos dienos kojos prašėsi poilsio, o ir skrandžiai norėjo kažko valgomo. Tadas nuėjo statyti palapines, aš – kurti laužą, o merginos – išsipakavo daiktus ir galvojo, ką pasidaryti vakarienei. Stengiausi, kuo greičiau pririnkti malkų, nes atrodė, kad tamsą tuoj viską apims. Dar kelios minutės ir jau pradėjo degti šviesa. Suradau daug tinkamos žaliavos kūrenimui ir paruošiau vietas, kad galėtume tvarkingai susėti. Tadas jau buvo pastatęs abi palapines ir sukiojosi prie gaminamos vakarienės. Maisto kvapas tiesiog varė iš proto. Visą dieną nevalgėme. Neskaitau maistu, tų kelių sustojimų, kur suvalgome ką nors greito. Norėjosi  kaip reikiant pripildyti pilvą ir pailsėti. Beje, šiandien Kamilė mumis džiugins savo baisia istorija. Įdomu, kas šį kart laukia.

Plastikiniai langai Vilniuje

Plastikiniai langai Vilniuje